Bet ne apie politiką čia kalba… Suintrigavo tas  Tarptautinis Draugystės Maratonas iškart po to, kai internete pasirodė informacija apie renginį. Solidus renginio internetinis puslapis skelbė naujienas, patvirtintas nuotraukomis, apie abiejų pusių pastangas ruošiantis renginiui, prizinį fondą, organizatorius ir rėmėjus, atspindėjo dalyvių registravimosi procesą.

Tačiau, praėjus 12 val.  nuo starto (kai rašau šias eilutes),  skiltyje REZULTATAI tebesipuikuoja pranešimas : “Informacija ruošiama”.

KIek laiko prireiks organizatorimas paruošti ir pateikti informaciją apie keturiasdešimties finišavusių bėgikų vietas ir laikus dar paaiškės.  Manau, kad informacija jau seniai paruošta ir pateikta varžybų dalyviams ir vietiniams žiūrovams; ir jei kas tikrai domisi, privalėjo atvažiuoti į Druskininkus ir pasižiūrėti. Juolab, kad (kaip tvirtina mačiusieji) žiūrovų ir sirgalių iš Baltarusijos buvo daugiau, nei vietinių. Nesuprantu tik vieno: kodėl informaciją pirma “padėti” bet kur, tik ne internete, o tik paskui perkelti į internetą, kai lygiai tomis pačiomis sąnaudomis ir panašiomis priemonėmis galima fiksuoti finišavusių pavardes ir laikus “on line” režime ir pateikti internetiniam žiūrovui iš karto? Kam tada toks prašmatnus bet nedinaminis puslapis?

Čia prisimenu vieną pokalbį su Lietuvos moksleivų rudens kroso dalyviu. “Sekretoriavome” tada tose varžybose. Jis paklausė, o kada gi bus rezultatai internete. Atsakiau, kad mes tiesiai “į internetą” ir rašom, o tik paskui perkeliam į popierių ir yra pakabinami informaciniame tablo. “O tai kokiame čia puslapyje?” – paklausė. Paminėjau puslapio adresą, ir sekanti jo frazė išmušė mane iš pusiausvyros: “Nežiūriu aš to puslapio. Sakyk, kada bus laf.lt arba moksleivių sporto (lmkksc.lt) puslapiuose?”. Buvo pikta, nes atsakymas paprastas:  kada puslapių administratoriai “ateis į darbą”. Pikta dvigubai, nes administratoriams ne kartą buvo patariama įdėti nuorodą į savo puslaį, ir varžybų rezultatai atsirastų iškart, “on-line” rezžimu pas juos.

Turiu pripažinti, kad lengvoji.lt administratorių pavyko įtikinti.

Amerikiečių mass media jau kelintą kartą deda šauktukus po Luko Veržbicko  pasiektų  rezultatų publikacijų, nepavargdama stebėtis lietuvio talentu.

Skirtingai nei Lietuvos žiniasklaida, kuri, matyt, jau priprato prie Luko “išsišokimų” ir nebelaiko jų įvykiais.  Arba yra kita priežastis -  Lukas nebelaikomas lietuviu. Nemanyčiau taip, jei nebūčiau girdėjęs tokių paaiškinimų: “jis jau turi Amerikos pilietybę, arba yra padavęs paraišką”.

Tačiau kol kas finišo protokoluose ties Luko pavarde – LTU..

Bėgimo VIDEO

Čia galima pamatyti Luko interviu.

Šį savaitgalį Lukas bėgs 1 mylią  Dream Mile in New York.

Druskininkų pusmaratonio organizatoriai likus savaitei iki renginio paskelbė, kad keičiasi bėgimo trasa. Druskininkų valdžia, siekdama išvengti rūpesčių uždarant varžybų laikui vieną ar kelias sankryžas, primygtinai pasiūlė perkelti trasą į mišką,  replikuodami, kad ten bėgikams ir vieta.  Internautai viename iš forumų  neužtruko pareikšti savo santykį, nesivargindami dėl išsireiškimų stiliaus, nesirinkdami žodžių.

Ar nebuvo ten kokių nors užkulisinių reikalų, galime tik spėlioti, bet faktas lieka faktu – praėjusį savaitgalį į Druskininkus susirinkę bėgikai buvo priversti bėgti nevisai pusės maratono bėgimo varžyboms tinkamu medžių šaknų iškilnotu siauru dviračių takeliu.

Ar kitur kitaip?

Vilniaus maratonas. Labiausiai “išsuktas”  ir vienintelis šiuo metu miesto maratono formatą atitinkantis bėgimo renginys šalyje, deja, negali pasigirti turintis idealią šiam reikalui trasą. Trasa keletą kartų buvo  keičiama, o didžioji jos dalis driekiasi nežiūrovinėje zonoje. Nežinau, ar tokia trasa buvo pasirinkta sąmoningai, bet manau, kad teko rinktis iš to, ką pasiūlė.

Klaipėdoje iniciatyvinė grupė, bandanti atgaivinti prieš du dešimtmečius vykusį maratoną, susidūrė su originaliu miesto valdžios požiūriu: tokiai mažai šaliai visiškai pakanka vieno maratono. Važiuokite bėgti į Vilnių… Arba bėkite už miesto ribų, miškuose,  parkuose, dviračių takeliais.

Argumentai tvirti ir sunku ginčytis: tikrai geriausia bėgioti miške, kuo toliau nuo mašinų srauto ir žmonių minios. Tačiau bėgimo varžybos miške, be žiūrovų, yra lenktynės su savimi, absoliuti šventė bėgančiam, bet ne žiūrovams ir miestui. Ne miesto šventė, o turėtų tokia būti.

Miesto šventė? Taip, viso miesto šventė – absoliuti sąlyga geram bėgimo renginiui. Renginio turi reikėti visiems: bėgikams, miestui, rėmėjams, žiūrovams, ir jis neturi tapti tik trukdžiu eismui. Niujorke, Čikagoje, Berlyne, Bostone, Londone su eismo srautais susitvarkoma, bet tai -  ten, Niujorke, Londone… Laikinai apsigyvenęs Olandijoje vienas mano draugas (tikiuosi, paliks kokį komentarą po šiuo pranešimu) savaitgaliais važinėja po bėgimus ir stebisi, kaip miesteliai, didumo sulig Gargždais, organizuoja pusmaratonius su rinktiniais rytų afrikiečiais, ir ten plojama visiems, o labiausiai patiems “ištvermingiausiems” ( ilgiausiai trasoje ištvėrusiems) dalyviams; ir niekas neskuba kuo greičiau paleisti eismą, nes sekmadieniais ar šeštadieniais automobiliais po miestą retas kas važinėja.

Maži jaukūs miesteliai – Druskininkai, Nida – idealiai tinka tokio tipo renginiams. Iki šventės trūksta nedaug -tolerancijos ir susiklausymo tarp organizatorių ir vietos šeimininkų. Ir – žiūrovų. Nes be žiūrovų nebus rėmėjų ir t.t.  O kaip pritraukti, sudominti žiūrovus?

Ar vien tik miesto valdžios ar organizatoriai kalti, kad retas bėgimo renginys tampa švente ne vien tik bėgikams, o bėgikai neretai pasijaučia svetimi  ir savajame mieste.

Matyt, niekam nekyla abejonių, kad pagrindinė konkurencija vyks tarp Kenijos ir Etiopijos, Eritrėjos  stajerių, bet iš anksto atiduoti pirmenybę kuriam nors konkrečiam bėgikui nesiryžtama, juolab kad nė vienas iš esamų pasaulio kroso čempionų nestartuos.

Peržvelgus starto protokolus, krinta į akis, kad daugelis Europos šalių reprezentuoja tik po kelis ar keletą atletų; gausesnes delegacijas surinko varžybų šeimininkė Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Airija,  o nustebino, pvz, Lenkija, delegavusi du bėgikus ar Rusija, siunčianti tik šešetą jaunimo grupės bėgikų.

Pastaruoju metu Lukas žiniasklaidos dėmesio nestokoja. Kiekvieną kartą iš jo tikimasi pergalių bei rekordų. Paskutinius metus moksleivių varžybose dalyvaujantis vaikinas skuba palikti ryškų pėdsaką JAV aukštųjų mokyklų lengvosios atletikos istorijoje.

Rašantieji apie jaunąjį talentą pabrėžia lietuviškąją jo kilmę, pasakoja atvykimo į Ameriką istoriją. Tačiau Lietuvos žiniasklaidą labiau domina kažkurio krepšininko vienų rungtynių statistika. Gal Lukas nebelaikomas savu, lietuviu? Ar dar tebegyva nuoskauda, kad emigravus Lukui ir jo tėvams, Lietuvos lengvoji atletika neteko ne tik sportininko, bet ir dviejų talentingų trenerių.

Na, tai suprantama: smagu būtų pamatyti lietuvį, kaip lygų su lygiais besikaunantį, pavyzdžiui,  šį sekmadienį Ispanijoje vyksiančiame Pasaulio kroso čempionate…

Tik niekada nesužinosime, ar ne aplinka kalta, kad talentai Lietuvoje prapuola … kaip į Lietuvos žemę. Nebloga tema diskusijai.

Amerikos sporto apžvalgininkai, aprašantys Luko startą, negaili šauktukų po rezultatu: kas du, kas tris prideda – 8:43.24!! Tai – trečias rezultatas JAV moksleivių istorijoje, o pakeliui pasiektas 3000m rezultatas – 8:07.84 – antras!

Rezultatas puikus, savo asmeninį 2 mylių rekordą Lukas pagerino net 10 sek., o pakeliui ir 3000m rekordą net 14 sek. Tačiau pažvelgus į bėgimo grafiką, kyla minčių, kad galėjo ir greičiau prabėgti, jei nebūtų per greit pradėjęs – 1 mylia (pusė distancijos) buvo įveikta per 4:14.9 …

Į New Balance Armory centrą Lukas planuoja grįžti kovo mėnesį. Čia vyks šalies uždarų patalpų čempionatas. Anksčiau planavęs bėgti 5000m ir 1 mylią, dabar renkasi 5000m ir 2 mylias.

Bent jau toks susidaro įspūdis, skaitant Užatlantės žiniasklaidą.

Nespėjo atlėgti aistros dėl starto 1 mylios bėgime Bostone, o jau skelbiama, kad Lukas vėl ruošiasi šturmuoti aukštumas.

Bostone Lukas finišavo aštuntas per 4:03.88; puikus rezultatas (palyginimui – Lietuvos rekordas – 4:10). Lukas aplenkė Leo Manzano, Amerikoje besitreniruojantį Meksikos 1500m rekordininką bei 2008 metų Olimpinių žaidynių dalyvį, ir šiek tiek atsiliko nuo Allan’o Webb’o.  (Mūsų skaitytojas Dovydas rado Youtube’e video įrašą ir įdėjo komentaruose; ačiū jam.)

Šeštadienį Lukas startuos viename bėgime kartu su įžymiuoju Bernardu Lagatu, šį kartą 2 mylių distancijoje. Pasak žiniasklaidos, abu nusitaikę į rekordus: Bernardas nori pagerinti 7-ąjį nacionalinį rekordą karjeroje, o Lukas – JAV moksleivių, kurį 1964 metais (prieš 46 metus) pasiekė Gerry Lindgren ir yra lygus 8:40.0. Luko asmeninis šioje distancijoje – 8:53.98.

Iššūkiai – amerikonų gyvenimo stilius, ypač sporte,  tad dažnai ir jaunieji  atletai įtraukiami į šią karuselę. Viename iš interviu Lukas, atsakydamas į klausimą ar jo netrikdo ta priešvaržybinė reklaminė kampanija, atsakė, kad atsidūrus “prožektorių šviesoje” nebelieka kito pasirinkimo, kaip padaryti varžybose visa, kas nuo tavęs priklauso.

Perskaitęs šias mintis, prisiminiau kaip 1976 metais Monrealio Olimpinėse  žaidynėse priešstartinėje press konferencijoje dukart Miuncheno olimpinis čempionas suomis Lasse Virenas, paklaustas, kas jo artimiausi varžovai bėgimo takelyje šioje Olimpiadoje, atsake: “Tokių nėra. Aš esu Nr. 1″ Gal kiek ir nerimtai galėjo nuskambėti ta frazė, žinant, kad tarp Miuncheno ir Monrealio Olimpinių žaidynių suomiui pavyko iškovoti vienintelį medalį tarptautinėje arenoje – trečios vietos 1974 metų Europos čempionate. O kaip visi žinome, Lasse Virenas atliko dublį ir Monrealyje: kaip ir Miunchene, nugalėjo 5000m ir 10000m distancijose.

Galima suprasti Luką, skubantį palikti dar irašų JAV moksleivių bėgimo istorijoje, juk istorija baigsis su mokslo metais. Tad sėkmės jam.

Artėjantis startas sukėlė nemažą ažiotažą, ir tai nestebina, nes JAV lengvojoje su konservatyvia varžybų sistema atvejai, kai moksleiviai startuoja su profesionalų elitu, yra gana reti .  O kompanija šiam bėgimui surinkta tikrai ispūdinga: 2008 metų Olimpinių žaidynių 1500 m sidabro medalio laimėtojas naujazelandietis Nick Willis, greičiausias pastarųjų metų JAV 1 mylios bėgikas Leo Manzano,  2009 metų JAV uždarų patalpų 1500 m čempionas Rob Myers, Meksikos 1500 m rekordininkas Pablo Solaresas, JAV 1 mylios rekordininkas Allan Webb.

The Boston Globe išspausdino išsamų straipsnį apie Luko karjerą; portalas letsrun.com paskelbė interviu su (jų žodžiais tariant, “žaviu ir charizmatišku jaunuoju talentu, nebijančiu varžytis ir pasirodyti žiūrovams.”  Be abejo, bėgiko be dėmesio nepaliko ir Oregono žiniasklaida, kiek anksčiau šią savaitę pranešusi apie Luko pasirinkimą studijuoti ir treniruotis jų mieste.

Vilčių turėjo ir Portlando, Colorado,  Stanfordo universitetai. Mano manymu, Oregonas – geriausias Luko pasirinkimas. Ir ne tik dėlto, kad Oregonas dabar yra vienas iš garsiausių ir stipriausių bėgikų ruošimo centrų su charizmatiškuoju treneriu Alberto Salazaru. O dar ir dėl to, jog gal būt tai reikš, kad Lukas galutinai pasirinko tarp triatlono ir lengvosios atletikos.

Ar Lukas Veržbickas – Verzbicas taps antruoju istorijoje JAV moksleiviu, įveikusiu 4 min. barjerą, pamatysime jau netrukus – iki starto lieka 12 val.  Letsrun.com portalo apklausoje paspaudžiau mygtuką, jog visgi nepavyks ir prisijungiau prie 60-ies procentų balsuotojų. Tai visiškai nereiškia, kad visai netikiu stebuklu. Ir tai būtų fantastika.

Klaipėdos miesto Sportininkų namų vyr. specialisto Algirdo Plungės paruoštoje maratono mūšio istorijos apžvalgoje, Maratono legendos atsiradimo istorija bei maratono bėgimo nūdiena.

PREZENTACIJA

Klaipėdos Sportininkų namų vyr. specialistas Algirdas Plungė ruošia skaidrių demonstraciją, kuri supažindins su prieš 2500 metus vykusio mūšio istorija, kario Fidipideso legenda, maratono, kaip lengvosios atletikos rungties, atsiradimu ir vystymosi raida, atsakys, pvz, į klausimą, kodėl būtent 42 ir 195, supažindins su pasaulio ir Lietuvos herojais. O juk ir Klaipėdos kraštas turėjo tokių… Pavyzdžiui, gali būti (tai reikia dar patikrinti), kad pirmoji Lietuvos moteris bėgusi maratoną, yra iš Klaipėdos rajono kilusi Birutė Montvydaitė – Ruigienė…

O miesto maratono klubui atėjo laikas atsiskaityti už savo 20 ies metų veiklą, teisingiau neveiklumą.  Tur būt tik viena Klaipėda neturi bėgikų komandos šalyje rengiamuose bėgikų turnyruose (Lietuvos BMA  ar Adidas taurėse ir pan), bėgikai nesirenka bendroms treniruotėms. Už miesto maratoną irgi atsakingas turėtų būti miesto maratono klubas, tačiau per 20 metų sugebėta surengti tik keturis miesto vardu pavadintus maratonus (1990-1993 metais), nors jie vyko, paradoksalu, Neringoje (išnuomotoje teritorijoje?).  Šiemet surengto Ekomaratono miesto maratonų kategorijai priskirti nederėtų.

Tikimasi, kad nepatenkinti susidariusia padėtimi Klaipėdos piliečiai – bėgimo mėgėjai imsis ryžtingų priemonių, gal net vers neveiklią valdžią, ir ryžto bei aktyvių veiksmų dėka pakeis ydingą situaciją į gerą.

Ir tebūnie.