Svetimi

“Svetimi, mes su tavim, Kisa, šioje gyvenimo šventėje…”

Druskininkų pusmaratonio organizatoriai likus savaitei iki renginio paskelbė, kad keičiasi bėgimo trasa. Druskininkų valdžia, siekdama išvengti rūpesčių uždarant varžybų laikui vieną ar kelias sankryžas, primygtinai pasiūlė perkelti trasą į mišką,  replikuodami, kad ten bėgikams ir vieta.  Internautai viename iš forumų  neužtruko pareikšti savo santykį, nesivargindami dėl išsireiškimų stiliaus, nesirinkdami žodžių.

Ar nebuvo ten kokių nors užkulisinių reikalų, galime tik spėlioti, bet faktas lieka faktu – praėjusį savaitgalį į Druskininkus susirinkę bėgikai buvo priversti bėgti nevisai pusės maratono bėgimo varžyboms tinkamu medžių šaknų iškilnotu siauru dviračių takeliu.

Ar kitur kitaip?

Vilniaus maratonas. Labiausiai “išsuktas”  ir vienintelis šiuo metu miesto maratono formatą atitinkantis bėgimo renginys šalyje, deja, negali pasigirti turintis idealią šiam reikalui trasą. Trasa keletą kartų buvo  keičiama, o didžioji jos dalis driekiasi nežiūrovinėje zonoje. Nežinau, ar tokia trasa buvo pasirinkta sąmoningai, bet manau, kad teko rinktis iš to, ką pasiūlė.

Klaipėdoje iniciatyvinė grupė, bandanti atgaivinti prieš du dešimtmečius vykusį maratoną, susidūrė su originaliu miesto valdžios požiūriu: tokiai mažai šaliai visiškai pakanka vieno maratono. Važiuokite bėgti į Vilnių… Arba bėkite už miesto ribų, miškuose,  parkuose, dviračių takeliais.

Argumentai tvirti ir sunku ginčytis: tikrai geriausia bėgioti miške, kuo toliau nuo mašinų srauto ir žmonių minios. Tačiau bėgimo varžybos miške, be žiūrovų, yra lenktynės su savimi, absoliuti šventė bėgančiam, bet ne žiūrovams ir miestui. Ne miesto šventė, o turėtų tokia būti.

Miesto šventė? Taip, viso miesto šventė – absoliuti sąlyga geram bėgimo renginiui. Renginio turi reikėti visiems: bėgikams, miestui, rėmėjams, žiūrovams, ir jis neturi tapti tik trukdžiu eismui. Niujorke, Čikagoje, Berlyne, Bostone, Londone su eismo srautais susitvarkoma, bet tai -  ten, Niujorke, Londone… Laikinai apsigyvenęs Olandijoje vienas mano draugas (tikiuosi, paliks kokį komentarą po šiuo pranešimu) savaitgaliais važinėja po bėgimus ir stebisi, kaip miesteliai, didumo sulig Gargždais, organizuoja pusmaratonius su rinktiniais rytų afrikiečiais, ir ten plojama visiems, o labiausiai patiems “ištvermingiausiems” ( ilgiausiai trasoje ištvėrusiems) dalyviams; ir niekas neskuba kuo greičiau paleisti eismą, nes sekmadieniais ar šeštadieniais automobiliais po miestą retas kas važinėja.

Maži jaukūs miesteliai – Druskininkai, Nida – idealiai tinka tokio tipo renginiams. Iki šventės trūksta nedaug -tolerancijos ir susiklausymo tarp organizatorių ir vietos šeimininkų. Ir – žiūrovų. Nes be žiūrovų nebus rėmėjų ir t.t.  O kaip pritraukti, sudominti žiūrovus?

Ar vien tik miesto valdžios ar organizatoriai kalti, kad retas bėgimo renginys tampa švente ne vien tik bėgikams, o bėgikai neretai pasijaučia svetimi  ir savajame mieste.